Tingėjimas ir ekologija
Autorius: Laimis Žmuida
Štai vėl buvau išvažiavęs į savo kuriamą sodybėlę. Vėl šienavau. Kaip jau minėjau, šiais metais sumažinau šienavimo plotą, kad būtų mažiau darbo. Jau ir taip šienaudavau vien takelius, o visur kitur palikdavau ilgą žolę. Tačiau ir to pasirodė per daug. Darbas vargina... Šienauju va ir iš "sodybos valdymo punkto" staiga parėjo nurodymas, kad reikėtų prašienauti dar ir būsimo sodo vietą. Aš tai dariau praeitais metais ir žinau, kad tai nemažas žemės šmotelis. O saulė kaitri, prakaitas bėga net nedirbant, upė vilioja paplaukiot, o žemė prigulti... Ir tada ima kilti labai protingi klausimai: o gal nešienaukim? ar bus geriau, jei nušienausim? galbūt bus geriau, jei nešienausime?
Iškėlus tokius ir panašius klausimus galvoje prasideda mąstymo procesas. Jau vien tai gerai, nes kai įnirtingai mąstau, tai nedirbu. Tačiau dar geriau kai ir mąstymo rezultatas yra palankus tinginystei: ne, neverta dirbti; ne, galbūt ne šiandien; neprasminga, geriau patinginiaut; tingėjimas padaro žmones laimingus...
Štai ir šį kartą - atsirėmiau ant dalgės, pažvelgiau į nušienautą plotelį, paskui pažvelgiau į didžiulius nenušienautus plotus - ak, kaip gražu! Kiek gėlių ir žolynų aplinkui. O ten kur nušienavau nėra nė vienos gėlytės tik ruda pilka žemė pro žolstiebių stagarėlius matosi, o ir jie kažkokie nedžiuginantys - aštrūs, padus bado kai basas eini. Čia tik žolės stagarėliai, net žaluma nežalia, net nedžiugina, o aplinkui - vien žiedų jūra. Ant kiekvieno žiedo po drugelį, vabalą ar bitę. O bitės neša medų į mano sklype pastatytus aviliukus. O, čia jau didelė praktinė nauda! Be to bitutės apdulkina žiedus ir tada augalas užmezga vaisių, o iš to nušienauto ploto jokių vaisių aš negaunu. Tai vėl minusas. Ilgoje žolėje veisiasi daug vabzdžių, o kur daug vabzdžių, ten daug ir paukščių, o kur daug paukščių, ten jie gražiai čiulba. O kur daug čiulbesio, ten ateina paklausyti paukščius medžiojantys gyvūnėliai, gražūs, šilkakailiai... Žolės parupšnoti ateina ir žolėdžiai zuikiai, stirniukai... Ilgoje žolėje šimtai rūšių žiedų, bioįvairovė, o ten kur nušienauju, tai auga tik keletas rūšių žolių - tos, kurios atsparios šienavimui. Jei nušienautume visą žemės paviršių, tai išnyktų beveik visos augalų rūšys. Jos išlieka vien dėl to, kad žmogus tingi nušienauti viską. O čia tai bent mintis - šienavimas veda mus į ekologinę katastrofą! Ir čia mus gelbėja vien tingėjimas. Ak, šalin dalgį, aš noriu spalvotos pievos su visais drugeliais ir vabalais, su paukščiais, su gyvūnais, su bioįvairove, pievos, kuri panaši į Rojų, o ne į golfo aikštyną.
Ir tokia padėtis yra ne tik su šienavimu. Viskas prie ko žmogus prisiliečia tampa neekologiška. Žmogus stato gamyklas, įrengia šiukšlynus, tiesia asfaltą... Net jei žmogus užsiima iš pažiūros ypatingai gera veikla - sodininkyste, tai gamtai nuo to nėra gerai. Jei žmogus sodina medžius miške, tai sodina monokultūrą, t.y. vien egles, vien pušis... O toks miškas nėra atsparus, jis skursta, jame prastai veisiasi žvėrys. Gamta niekada nesodina monokultūrų, ji sodina įvairovę, kur įvairios gėlės vilioja naudingus vabzdžius, kurie saugo medžius nuo kenkėjų. Jei žmogus sodina gėles gėlyne, tai jis būtinai sodina introdukuotas, egzotines gėles, t.y. tas, kurios negali pačios augti. Kai tik žmogus nustos jas sodinti kiekvieną pavasarį, tai jos iš karto išnyks, jos nesugeba daugintis. Be to, šiam kraštui jos nenatūralios. O jei žmogus sodina laukinius augalus, tai vis tiek susodina dirbtinai ir netinkamai. Jei žmogus pasodina medį, tai jis padaro iš kitos vietos iškasdamas ir pažeisdamas šaknis - toks medelis prasčiau auga, nei gamtos pasodintas...
Trumpai kalbant, galima sakyti, kad visa prie ko prisiliečia žmogus savo darbu iš karto naikina gamtą. Čia kaip su tuo karaliumi Midu. Prie ko tik jis prisiliesdavo viskas virsdavo auksu. Auksas žmogui yra nauda, tačiau gerai žinome kaip blogai baigėsi pačiam Midui. Jis negalėjo nei atsigerti, nei pavalgyti, o galiausiai palietė save ir pats tapo auksine karaliaus statula... Gyvenimas baigėsi. Taip ir su darbu - prie ko tik žmogus prisiliečia - viskas tampa neekologiška. Tik tingėjimas leidžia klėstėti gamtai laisvai, leidžia pasireikšti visam gamtos grožiui. Tingėjimas ir yra tikriausia ekologija. Ir tik tingėdami ir nieko nedarydami mes galime susidoroti su tokiom globalinėm katastrofom kaip potvyniai, globalinis atšilimas ar visuotinis pasaulio užterštumas. Net ekologiškų prekų gamyba kenkia gamtai. Žinoma kenkia mažiau, nei neekologiškų prekių gamyba. Tačiau kenkia. Visos ekologinės prekės prisideda prie globalinio atšilimo ir užterštumo. Deja taip, belieka viena išeitis - nieko neveikti.
